Operų siužetai

                 Džiuzepė Verdis

                                     

Džiuzepė Verdis (Giuseppe Fortunino Francesco Verdi). Gimė Le Roncole miestelyje, Busseto komunoje. Gimė 1813m. spalio 10d. - mirė 1901m. sausio 27d. Milane. Buvo žymus italų kompozitorius,daugiausia rašęs operas. Jo darbai dažnai atliekami operų halėse visame pasaulyje, peržengia įprastinio žanro ribas. Jo garsiausi kūriniai - "Traviata", "Sicilijos mišparai", "Don Carlos", "Nabucco", "Otelas", "Trubadūras", "Rigoletas", "Aida" ir kt. Dažnai kūriniai pajuokiami kritikų tiek šiandien, tiek ankščiau, neva jie pataikauja publikos skoniui,juose paprasta chromatinė struktūra ir gėdingas melodramizmas, tačiau Verdžio šedevrai dominuoja standartiniame repertuare net ir po pusantro šimto metų, nuo to laiko, kai buvo sukurti.

 Ne paslaptis,kad jo gyvenimas buvo nepaprastai sunkus nuo pat vaikystės,tačiau niekada nenuleido rankų ir kabinosi į  muziką žinodamas,kad vieną dieną taps garsiu kompozitoriumi ir turės tiek pinigų ,kad galės nusipirkti žemės tiek kiek norės ir turėsi tavo ūkį,bei bus nuo nieko nepriklausomas.   Verdis nekentė dėmesio, šurmulio, jį kamavo depresija, buvo piktas ir atšiaurus, niekam nepadlaižiavo. Pasižymėjo griežtumu dainininkams ir orkestrantams.

 Maestro sausio 21d. ištinka paralyžius,o sausio 27d. jis miršta Milane. Auštant prie "Milano" viešbučio vežikai pristabdo arklius  ir tyliai važiuoja per paklotus šiaudus, miesto valdžios nurodymu paklotus prie įėjimo,kad triukšmas netrikdytų Didžiojo Senio,kuris aprengtas juodais rūbais , miega ramybėje ir miegos per amžius. Kompozitorius buvo palaidotas,kaip buvo nurodyta testamente - kukliai, be muzikos ir kalbų. Po mėnesio Verdžio ir jo žmonos palaikai perkeliami į muzikantų prieglaudos koplyčią ,šiose gedulo iškilmėse dalyvauja tūkstančiai milaniečių. Diriguojant A. Toskaniniui nuaidi choro Va, pensiero, sull'ali dorate melodija...

 Nė vienam italų kompozitoriui ,išskyrus G.Puccini, nepavyko prilygti Verdžio didingumui. 

                                                 

 

Trumpai apie "Sicilijos mišparai": Opera sukurta Paryžiaus operos užsakymu,kad būtų parodyta Pasaulinės parodos metu; premjera įvyko 1855m. birželio 13d. Jai būdingas "didžiosios operos" stilius, patetika ir puošnumas, didelės bendrosios scenos ,chorai, baletai. Operos siužetas pagrįstas tikrais įvykiais. 1282m. kovo 31d. Palerme prasidėjo Sicilijos mišparais vadinamas sukilimas prieš Sicilijos karalystę valdžiusius prancūzus (sakoma,kad sukilimo pradžios ženklas buvęs varpų skambinimas mišparams). Dauguma prancūzų buvo išžudyta, Sicilijos parlamentas sostą pasiūlė Aragono karaliui Petrui I. Elenos paveikslas atskleidžiamas pirmo veiksmo kavatina "Plaukia laivas": čia liūdesys susipina su tikėjimu Dievu ir perauga į ryžtą ,nuteikiantį kovai su užkariautojais. Ketvirto veiksmo kvartetas pasižymi giliu psichologizmu, būdingu Verdi ansambliams: Elenos lyrika, Arrigo nusivylimas, Montfort'o žiaurumas ir Procidos didvyriškas rūstumas.

SICILIJOS MIŠPARAI

5 veiksmų opera,
Eugene'o Scribe'o ir Carles'io Duveyrier libretas

  Palermo aikštėje linksminasi prancūzų kareiviai. Išėjusią iš bažnyčios Eleną (kurios brolis buvo prancūzų nužudytas) jie priverčia dainuoti. Ji uždainuoja patriotinę dainą,kuriai pritaria siciliečiai - jie nekenčia pavergėjų prancūzų ir yra pasiryžę su jais kovoti. Pasirodo Arrigo - jis ir jo mylimoji Elena yra pasipriešinimo prancūzams įkvėpėjai. Gubernatorius Montfort'as labai palankus jaunajam siciliečiui, tačiau Arrigo jo šalinasi ir drauge su Elena skuba pasitikti kovotojo už laisvę Procidos. Jie sutaria puotos rūmuose metu nužudyti Montfort'ą. Tuo tarpu Mantfort'as pasikviečia Arrigo ir išduoda jam paslaptį - Arrigo yra jo sūnus,kurį kažkada jo motina slapta išvežė. Arrigo sukrėstas. Kuomet sąmokslininkai bando nužudyti montfort'ą, prieštaringų jausmų draskomas Arrigo išgelbsti tėvui gyvybę. Sąmokslininkai suimti, jie prakeikia išdaviką. Atėjęs į kalėjimą  ,Arrigo pasako draugams tiesą. Dabar jis, išgelbėjęs tėvui gyvybę ,vis tiek eis kovoti už savo tautą. Tuo tarpu sargyba ruošiasi įvykdyti sąmokslininkams mirties bausmę. Arrigo prašo Montfort'ą pasigailėti draugų. Pastarasis sutinka,jei Arrigo visų akivaizdoje pavadins jį tėvu. Jaunuolis sutinka, ir tėvas laimina jo santuoką su Elena,kaip santaikos Sicilijoje ženklą. Tačiau Procida numato ,kad vestuvės bus geriausias metas sukilimo pradžiai; skambinimas mišparams skelbs vestuvių apeigų pradžią,- tebus jis ir sukilimo signalas. Žūsta Arrigo ir Montfort'as. Elena nusižudo. Tačiau Sicilija - laisva.

Veikėjai:

Hercogas de Montfort'as, Sicilijos gubernatorius (bar),
Arrigo, jaunas sicilietis (t),
Elena, princesė (s),
Procida, gydytojas (bs) ir kt.

Ištraukos iš operos:

Bolero: Merce Dilette Amiche

http://www.youtube.com/watch?v=g-upwZiO3S0

Uvertiūra

http://www.youtube.com/watch?v=hH4EcMCwFPQ&feature=related

Arrigo, ah, parli a un core

http://www.youtube.com/watch?v=zOXwi6oNioM&feature=related 

                                                       

Trumpai apie "Don Carlos": Verdis šią operą sukūrė Paryžiuje Pasaulinės parodos proga. Libretas prancūziškas.  Premjera įvyko 1867m. kovo 11d. Vėliau Verdis operą šiek tiek sutrumpino, paskuj parengė naują redakciją, kurios premjerą įvyko 1884m. sausio 10d. Milane. Buvo atsisakyta operos pirmo veiksmo , baleto scenų, pakeista pabaiga- Don Carlos nusižudo. Šiais laikais būna statomos abi redakcijos,kartais opera atliekama panaudojant abiejų redakcijų savybes. Operos siužetas pinasi apie karaliaus Pilypo II (1527-1598) ir inkvizicijos viešpatavimo laikų įvykius Ispanijoje. Pilypas II karaliavo 1556-1598m. Tai buvo tarpvalstybinių ir religinių karų laikai. Kaip tik Flandrijoje 1566m. prasidėjo Nyderlandų revoliucija- išsivaduojamasis karas su Ispanija. Kompozitorius atskleidžia niūrią atmosferą ,jaučiamą viso spektaklio metu. Pagrindinių operos herojų asmeninė drama,atskleista istorinių įvykių sūkury, plėtojama labai skirtingai. Asmeninių ir politinių įvykių centre yra Don Carlos. Rūstusis Pilypas, besiblaškantis abejonių verpetuose, Rodrigo, paaukojęs gyvybę dėl draugo, švelnioji Elizabeta, aistringoji Eboli tiksliai charakterizuojami muzikos išraiškos priemonėmis. Don Carlos - neryžtingas,prieštaringas veikėjas: jis myli ,tačiau nekovoja dėl savo meilės, norėtų kovoti dėl kitų žmonių laisvės, tačiau išnyksta mistiniame pasaulyje. Menine įtaiga ir dramatine ekspresija įspūdinga ketvirto veiksmo Karaliaus Pilypo arija ,jo duetas su Didžiuoju inkvizitoriumi, peraugantis į kvartetą ir Eboli ariją.

DON CARLOS

4 veiksmų opera,
Josepho Mery ir Camille'io du Locle'io libretas pagal Friedricho Schillerio tragediją
  

  Ispanija apie 1560m. Sosto įpėdinis Don Carlos vienuolyne prie senelio Karolio V kapo apgaili savo dalią: jo tėvas Pilypas, norėdamas sutvirtinti Ispanijos ir Prancūzijos karūnų galybę, vedė Prancūzijos princesę Elizabetą,- Don Carlos  mylimoji tapo jo pamotė. Tačiau Don Carlos ją tebemyli. Markizas Posa , išgirdęs jaunuolio paslaptį ,pataria jam užmiršti tai ir vykti į Flandriją,- padėti pavergtai tautai. Karalius įtaria,kad karalienę ir jo sūnų tebesieja ryšys ir liepia markizui juos sekti. Princesė Eboli myli Don Carlos,tačiau pastarasis ją atstumia. Princo paslaptį įspėjusi Eboli grasina paskelbti visiems apie jo meilę karalienei. Markizas Posa paima iš princo svarbius dokumentus,kuriuos - jei prireiktų, galėtų panaudoti jo labui.

  Miesto aikštėje pilna žmonių. Čia vedami deginti eretikai. Juos stebi karalius Pilypas su žmona. Aikštėje pasirodo Don Carlos ir flamandų pasiuntiniai. Jie prašo karaliaus gailestingumo Flandrijai. Karaliui atsisakius,sūnus, apnuoginęs špagą , stoja flamandų pusėn. Įpykęs karalius įsako nuginkluoti Carlos. Bijodamas,kad konfliktas dar labiau nepakenktų, Rodrigo jį nuginkluoja. Sukrėstas draugo tariamos išdavystės ,Carlos, vedamas į kalėjimą ,nesipriešina. Karalius suteikia Posai hercogo titulą. Savo kabinete Madride karalius neatsikrato niūrių minčių apie vienatvę, mirtį, spėlionių dėl karalienės neištikimybės. Jis pasikviečia Didįjį inkvizitorių ir klausia, ar karalius gali nuteisti savo sūnų už nepaklusnumą. Kardinolas įsakmiai pataria princą ir Rodrigo atiduoti inkvizicijai. Jam išėjus, įbėga karalienė,- pavogta jos brangenybių dėžutė. Tačiau ji nepavogta,- Eboli dėžutę,kurioje yra princo portretas, atnešė karaliui. Jis apkaltina karalienę neištikimybe. Graužiama sąžinės ,Eboli prisipažįsta karalienei ir pasisako buvusi Pilypo meilužė. Užsirūstinusi Elizabeta ištremia Eboli į vienuolyną.

  Kalėjime,kur įkalintas Carlos, pasirodo Posa, jis pasiima visą kaltę dėl neramumų Flandrijoje, patvirtindamas parodo dokumentus,kuriuos jam yra davęs Carlos. Pasigirsta šūvis,jis jis krinta negyvas. Don Carlos apkaltina tėvą nužudžius Posą ir atskleidžia jam visą tiesą. Tuo metu prasideda kalėjimo šturmas siekiant išvaduoti Carlos. Pasinaudojęs sumaištimi ,Carlos pasislepia.

  Tas pats vienuolynas. Atsisveikinti su Carlos ateina Elizabeta.

  Tuo metu atvyksta karalius ir Didysis inkvizitorius. Atsiveria Karolio V kapas, iš jo išeina karaliaus dvasia ir nusiveda Don Carlos su savimi.

Veikėjai: 

Pilypas II, ispanijos karalius (bs),
Don Carlos, jo sūnus (t),
Rodrigo, markizas Posa (bar),
Didysis inkvizitorius (bs),
Karalienė Elizabeta (s),
Princesė Eboli (mcs) ir kt.

Ištraukos iš operos:  

Lo vengo a domandar

http://www.youtube.com/watch?v=d1DR0aXwylo&feature=related

Dio che nell'alma

 http://www.youtube.com/watch?v=toHDnM9EC6o

O don fatale

http://www.youtube.com/watch?v=aBcLPqpSJ6g&feature=related 

 

 

                                                          .

Trumpai apie "Nabukas":  sutrumpintas Babilonijos karaliaus Nabuchodonosaro II vardas (valdė 605-562m. pr. Kr. ). Jis 587m. pr. Kr. ir vėl 579 m.pr. Kr.) užpuolė Jeruzalę , sugriovė Šventyklą ,daugelį žydų išvarė į nelaisvę (Šv. rašte aprašyta Babilonijos tremtis). 539m. pr. Kr. Persijos valdovas Kyras II Didysis nukariavo Babiloniją ir leido žydams grįžti į tėvynę. Vergų (t.y. tremtinių žydų) choras "Skrisk svajone" Italijoje tapo viena populiariausių melodijų. Žodžiai yra laisvai perkurta 137 psalmės teksto dalis. Operos premjera įvyko 1842m. kovo 9 d. Milane. Jos pastatymu prasidėjo tikroji kompozitoriaus sėkmė. Premjeroje dainavo Giuseppina Strepponi. Jai G. Verdis specialiai sukūrė Abigailės vaidmenį, reikalaujantį viruoziško meistriškumo ir artistiškumo. Žymioji dainininkė vėliau tapo kompozitoriaus žmona (pirmoji jo žmona buvo mirusi 1840m. ,kaip ir abu jų vaikai).

NABUKAS

4 veiksmų opera,
Temistoclės Soleros libretas

  Veiksmas vyksta 587m. pr. Kr. Jeruzalėje, vėliau Babilone. Jeruzalė. Saliamono šventykla. Joje susirenka judėjai ,apsupti Nabuko armijos. Tarp jų ir Babilonijos karaliaus duktė Fenena. Judėjos karaliaus Sedekijo sūnėną Ismaelį , šiam būnant Babilone, pamilsta Abigailė, Nabuko duktė. Atstumtoji Abigailė įkalina Ismaelį ,bet jį išgelbsti Fenena ir slapta atvyksta su juo į Jeruzalę. Tuo tarpu į šventyklą jau veržiasi babiloniečiai, tarp jų ir kerštingoji Abigailė. Ji pažada Ismaeliui ir jo tautai laisvę, jei pastarasis dėl jos išsižadėtų Fenenos. Vyriausiasis kunigas Zacharijas grasina nužudyti Feneną, jeigu šventykla būtų griaunama, tačiau Ismaelis sulaiko jo ranką. Nabuko kariai užima šventyklą.

  Babilono karaliaus rūmuose Abigailė suranda raštą, paliudijantį,kad ji - neteisėta Nabuko duktė, pagimdyta vergės. Tai dar labiau sustiprina jos neapykantą Fenenai. Tėvui išvykus kariauti ,Abigailė ,pasitelkusi klastą ir melagingai paskleidusi žinią apie Nabuko mirtį, nori jėga atimti iš Fenenos karališkąjį vainiką. Staiga sugrįžęs Nabukas pasiskelbia dievu. Zacharijas gąsdina jį Dievo bausme. Tuo metu trenkia perkūnas ir nuplėšia karaliui nuo galvos vainiką.  Nabukas išprotėja.

  Užsidėjusi vainiką ,Abigailė karaliauja. Ji parengia žydams ir Fenenai mirties nuosprendį. Nabukas, praradęs sveiką nuovoką, jį pasirašo. Sąmonei prašviesėjus, jis maldauja Abigailės, kad ši pasigailėtų jo garbės ir Fenenos gyvybės, tačiau Abigailės kerštas nepermaldaujamas.

  Eufrato upės pakrantėje žydai prisimena tėvynę ir prašo Dievo suteikti jiems narsos. Kunigas Zacharijas pranašauja Babilono žūtį.

  Nabuko atgauna sąmonę, jo protas šviesėja. Lyg per sapną jis girdi šūksnius, skelbiančius Fenenai mirtį. Apimtas sielvarto, karalius puola ant kelių ir meldžiasi judėjų Dievui, prašydamas atleidimo ir prisiekdamas jį garbinti.  Su ištikimais kariais jis skuba gelbėti Fenenos ir kitų pasmerktųjų. Nabuko nuverčia Belo stabą ir šlovina Izraelio Dievą. Apimta nevilties, Abigailė išgeria taurę nuodų. 

Veikėjai:  

Nabukas (bar),
Zacharijas (bs),
Abigailė (s),
Fenena (s),
Ismaelis (t),
Belo vyriausiasis žynys (bs).

Ištraukos iš operos:  

Va pensiero

http://www.youtube.com/watch?v=gaXE0v0bJoE&feature=related

Uvertiūra

http://www.youtube.com/watch?v=5UjZ5d9Q4xA&feature=related

Anch'io dischiuso un giorno

http://www.youtube.com/watch?v=M3NY9S40LUE&feature=related 

                                                           

 

Trumpai apie "Otello": opera buvo pastatyta 1887m. vasario 5d. Milane. Verdis aktyviai dalyvavo repeticijose, žiūrėjo solistų vaidybos. Operos premjera (į ją atvyko žymūs muzikai iš visos Europos) tapo nekantriai laukta didžia Itlaijos tautinio meno švente. Pagal tą pačią V.Šekspyro tragediją populiarią operą buvo sukūręs G.Rossini (premjera 1816m.  Neapolyje). Pasirodžius Verdžio operai, G.Rossini "Otello" net nustota rodyti, ir į teatrų scenas ji pradėjo grįžti nuo XXa. vidurio. Libreto autorius A.Boito, bendradarbiaudamas su kompozitoriumi sukūrė tobulą libretą. Pritaikydamas Šekspyro tragediją operai, sutrumpindamas (tai neišvengiama) tekstą, atsisakydamas kai kurių veikėjų, jis nepažeidė dramos visumos, idėjų reikšmės, charakterių gilumo, o Verdis genijaus dėka atsirado V.Šekspyro genijaus vertas muzikos teatro veikalas. Opera dramatiška. Ji atskleidžia herojų charakterius. Otelas - aistringas, impulsyvus, nuolat graužiamas pavydo, mylintis ir abejojantis, susinaikinantis. Jago- blogio įsikūnijimas, dvasiškai skurdus ir atstumiantis veikėjas. Desdemonos paveikslas tobulas ir šviesus. Ketvirto veiksmo, kuris tampa visos operos  kulminacija, jos daina apie gluosnį ir malda yra viena Verdžio lyrikos viršūnių. Maestro operą parašė per kelerius metus ir per premjerą buvo įpusėjęs septyniasdešimt ketvirtuosius savo gyvenimo metus.

OTELAS

4 veiksmų opera,
Arrigo Boito libretas pagal Vilijamo Šekspyro tragediją

  Venecijos respublokos karvedys Otelas, nugalėjęs turkus, grįžta į Kiprą. Nelinksma tik Rodrigui - jis įsimylėjęs karvedžio žmoną Desdemoną. Jago prižada jaunuoliui padėti. Jis nemėgsta Otelo, nes pastarasis kapitonu paskyrė ne jį,o Cassio.

  Pasilinksminimo metu  Cassio nugirdomas, o Rodrigas, pamokytas Jago, išprovokuoja ginčą. Tai pamatęs, Otelas atšaukia Cassio paaukštinimą. Klastingasis Jago guodžia Cassio ir pataria kreiptis užtarimo į Desdemoną,o tuo tarpu jis pasėja pavydo sėklą, sakydamas Otelui,kad jo žmona neištikima. Įtariamasis sustiprėja, kai Desdemona prašo vyro nebebausti Cassio. Įpykęs Otelas meta ant žemės žmonos dovanotą nosinaitę, kurią pakelia tarnaitė Emilija. Pagrasinęs tylėti, Jago pasiima nosinaitę.

  Turėdamas "įkaltį", Jago pareiškia,kad Cassio kambaryje jis pastebėjęs Desdemonos nosinaitę ir girdėjęs,kaip šis per miegus kartojąs jos vardą. Apsimetęs,kad jam skauda galvą, Otelas reikalauja iš žmonos savo nosinaitės, bet įsitikina, jog Desdemona jos neturi. Jago toliau kerštauja - pasikvietęs Cassio, iš tolo, kad Otelas girdėtų tik pokalbio nuotrupas, kalba apie meilužę. Otelui atrodo, kad kalbama apie jo žmoną. Vėliau jis pamato Desdemonos nosinaitę Cassio rankose, nors negirdi, jog Cassio stebisi, kaip ji atsirado jo namuose.

  Otelo sprendimas nužudyti žmoną,o pranešimas, kad jis turi išvykti į Veneciją, paliekant vietininku Cassio, jį sustiprina. Prieš užmigdama Desdemona nerimauja dėl keisto vyro įniršio ir pavydo. Ji dainuoja liūdną dainelę apie gluosnį, pasimeldžia ir užmiega. Prisėlina Otelas, pasilenkia, minutėlę žavisi jos grožiu ir staiga pasmaugia. Įbėga Jago žmona Emilija. Sužinojusi piktadarystę, ji atskleidžia tiesą. Palaužtas sielvarto Otelas nusižudo. 

Veikėjai:

Otalas,  Venecijos karvedys, mauras (t),
Jago, jo vėliavanešys (bar),
Cassio, kapitonas (t),
Rodrigo, Venecijos patricijus (t),
Desdemona, Otelo žmona (s),
Emilija, jos tarnaitė, Jago žmona (mcs) ir kt.

Ištraukos iš operos:  

Ave maria

http://www.youtube.com/watch?v=Z9nrtFkj6Bo

Credo

http://www.youtube.com/watch?v=lSqVRhEsdmU&feature=related

Gia nella notte densa

 http://www.youtube.com/watch?v=UHMZmNZ4PRY&feature=results_main&playnext=1&list=PL16724D154B8320CA

                                                           

 

Trumpai apie "Trubadūras": opera melodinga, jos veikėjų paveikslai ryškūs ir spalvingi. Senoji čigonė Azucena - paniekinta, bet deganti neapykanta ir kerštu, Leonora - švelni, bet ryžtingai kovojanti dėl savo meilės, grafas di Luna - savo aistrų ir pykčio vergas; liūdnasis, tačiau herojiškai kovojantis dėl įsitikinimų ir meilės Manrico. Žymesni operos epizodai: Azucenos kancona "Ugnis liepsnoja", Manrico streta, choras "Miserere". Premjera įvyko 1853m. sausio 19d. Romoje. Opera iš karto susilaukė pripažinimo, jos melodijos paplito visoje Italijoje.

TRUBADŪRAS

4 veiksmų opera,
Leonės Emmanuelės Bardaro pabaigtas Salvatorės Cammarano libretas pagal Antinio Garcia Gutierrezo pjesę "Trubadūras"

  XVa. Ispanija. Kariams, einantiems sargybą grafo di Lunos pilyje, kapitonas Ferrando papasakoja gūdžią istoriją: prieš daugelį metų, kai senojo grafo di Lunos sūneliai dar buvo maži, prie jaunesniojo lovos pasirodė čigonė ir, grafo manymu, jį susargdino. Įpykęs grafas įsakė sudeginti čigonę ant laužo. Keršydama už motiną, čigonės duktė Azucena pavogė grafo sūnų, ir nuo to laiko niekas apie jį neigrdėjo, išskyrus tai,kad laužavietėje, kur buvo sudeginta čigonė, atsirado veikiški kauleliai. Mirdamas senasis grafas paprašė,kad jo sūnus prisiektų surasti savo jaunesnįjį brolį.

  Praėjo daugel metų, bet sudegintos raganos dvasia naktimis tebesklando ir tebegąsdina žmones.

  Tuo tarpu riterių turnyre pasirodęs Manrico sužavi Sargostos grafienę Leonorą. Ją myli ir jaunasis grafas di Luna, kuris, išgirdęs trubadūro dainuojamą meilės dainą, skirtą Leonorai, puola kautis su varžovu.

  Čigonų taboras Biskajos kalnuose. Senąją čigonę Azuceną kankina nerimas. Ji papasakoja Manrico, kaip senasis grafas sudegino jos motiną, kaip ji pavogė grafo vaikelį, bet, netekusi nuovokos, vietoj jo sudegino savo tikrą sūnų, ir prašo Manrico neabejoti jos motiniška meile, nors jis ir nesąs jos tikrasis sūnus.

  Senoji čigonė maldauja Manrico atkeršyti grafui už jos motiną.

  Pasklidus melagingai žiniai, neva Manrico žuvo, Leonora nusprendžia stoti į vienuolyną, tačiau pasirodo grafas di Luna ir primygtinai prašo tapti jo žmona. Netikėtai pasirodžius Manrico, įvykiai keičiasi - Leonora nudžiunga,o grafas priverstas pasitraukti.

  Grafo di Lunos stovyklos kariai ruošiasi  pulti pilį, kurioje yra Leonora su Manrico. Sargyba atveda Azuceną, kuri labai panaši į senąją čigonę, pavogusią grafo sūnelį. Apimta nevilties, Azucena kartoja Manrico vardą. Pilies apgultis pasibaigia grafo karių pergale - dabar nelaisvėje kamuojasi ir Manrico.

  Leonora bet kokia kaina pasiryžta išvaduoti mylimąjį- ji prisiekia ištekėti už grafo, jeigu šis išlaisvins Manrico.Išgėrusi nuodų, kuriuos nešiojasi žiede, Leonora eina pranešti trubadūrui džiugią žinią. Deja, ji negali eiti kartu. Manrico ima priekaištauti,akd mylimoji nesilaiko duoto žodžio, bet, pastebėjęs, kad ji miršta, supranta kilnią auką. Pasirodo grafas - jis pamato savo žūstančias viltis ir pasiunčia Manrico myriop. Atsipeikėjusi čigonė bando sustabdyti grafą, bet vėlu- bausmė įvykdyta. Čigonė atskleidžia baisią tiesą- jis nužudo savo brolį. Azucena atkeršijo už motiną.

Veikėjai:

Grafas di Luna (bar),
Leonora (s),
Azucena (mcs),
Manrico, trubadūras (t),
Ferrando, grafo patikėtinis (bs),
Inez (s) ir kt.

Ištraukos iš operos:

Di quella pira

http://www.youtube.com/watch?v=T0_UG2UnM7o&feature=related

...

http://www.youtube.com/watch?v=d01XjN4WPJI

 

                                                           

Trumpai apie "Traviata": 1851-1853m. Italijos teatruose pasirodė trys Dž.Verdžio operos - "Rigoletas", "Trubadūras" ir "Traviata"; šitaip prasidėjo reikšmingiausių jo operų kūrybos laikotarpis. "Traviata" - pirmoji Verdžio opera jo laikų gyvenimo tema,- A. Dumas (sūnais) pjesės "Dama su kamelijomis" (pirma tai buvo romanas) herojės prototipu buvo Paryžiaus kurtizanė Marie Duplessis, kuria susižavėjęs buvo ir romano, bei pjesės autorius. Violetos drama atskleidžiama meile, pasiaukojimu ir mirtimi. Kompozitorius įtikinamai parodė, kaip puolusi moteris tampa gebančia mylėti ir aukotis. Operos muzikos kalba pilna psichologinio realizmo, perteikiančio subtiliausius veikėjų sielos nuansus. Violetos portretas piešiamas išraiškingais potėpiais - svajinga valso melodija, virtuozinė arija ir pirmo veiksmo meilės tema, dramatiška priešmirtinė arija, atskleidžianti jos meilės ir vienatvės tragizmą. Populiarūs operos epizodai - pirmo veiksmo Alfredo užstalės daina, antro veiksmo Germonto arija "Užmiršai gimtus namus". Operos premjera įvyko 1853m. kovo 6d. Venecijoje La Fenice teatre ir buvo nušvilpta. Svarbiausioji priežastis- operos temos neįprastumas, pagrindinė veikėja - ištvirkėlė (it. la traviata - ištvirkėlė). Tačiau 1854m. gegužės 6d. parodyta kitame Venecijos - San Benedetto- teatre opera sulauke nepaprasto pasisekimo.

TRAVIATA

3 veiksmų opera
Francesco Piavės libretas pagal Aleksandro Dumas (sūnaus) pjesę
 

   Alfredo Germontas, neseniai atvykęs į Paryžių iš Provanso, įsimyli kurtizanę Violetą Valery. Besilinksmindamas jos namuose, jis pakelia tostą už meilę (it." Libiamo ne' lieti calici"  lietuviškai verčiama "Pakelkim pakelkim mes taurę linksmybių"),o likęs vienas su ja, kviečia drauge pradėti naują gyvenimą. Iš pradžių Violeta tik juokiasi, bet ją sužavi tyra jaunuolio meilė, ir jie apsigyvena Paryžiaus užmiestyje. Po kurio laiko Violetą aplanko Alfredo tėvas. jis priekaištauja merginai dėl sūnaus ir visos šeimos garbės suteršimo ir maldauja ją palikti Alfredą. Violeta žino, kad ji beviltiškai serga, kad išsiskyrimas gali ją visiškai sužlugdyti, tačiau, pasiaukodama dėl mylimojo šeimos garbės, duoda senajam Germontui pažadą. Ji, pasilusi atsisviekinimo laišką, sugrįžta pas savo buvusį gerbėją - baroną.

  Floros namuose kaukių balius. Čia kortomis lošia Alfredo. Pasirodo Violeta, lydima barono. Alfredo lošia su baronu,paskui visų akivaizdoje meta Violetai į veidą pinigus, dėkodamas už meilę. Visų apleista serganti VIoleta jaučia artėjančią mirtį. Ji jau žino,kad senasis Germontas prisipažino sūnui apie savo pokalbį su VIoleta. Įbėga Alfredo - jis myli Violetą, jie visą gyvenimą bus drauge, niekas nebegali sutrukdyti jų meilei. Tačiau jau per vėlu - Violeta miršta ant mylimojo rankų.

Veikėjai:  

Violeta (s),
Alfredo Germontas (t),
Georgas Germontas, jo tėvas (bar),
Flora, Violetos draugė (mcs),
Baronas Douphalis (bar) ir kt.

Ištraukos iš operos:

Libliamo ne' lieti calici

 http://www.youtube.com/watch?v=zRvNL-A9gGs

Sempre liberta

 http://www.youtube.com/watch?v=SSPK7Ayuw3s&feature=related

Addio del passato

http://www.youtube.com/watch?v=Tltje8l2VNI&feature=related 

 

                                                           

Trumpai apie "Rigoletą": kompozitoriaus  operose yra nuostabių vaidmenų baritonams - Nabukas, Makbetas, Rodrigo, Jago, Amonasro, kiti. Tarp jų Rigoleto- vienas ryškiausių ir orginaliausių psichologinių veikėjų paveikslų. Juokdarys, vėl patyręs asmeninę dramą, virsta kitokiu žmogumi, nors visai neseniai pats pasijuokė iš tėviško sielvarto. Solistas turi išnaudoti visas fizines ir vokalines balso galimybes. Pavyzdžiui, scenoje "kurtizanai, bjaurybės niekšingi" išreiškiamas dusinantis pyktis, toliau - švelnių, skaidrių tonų duetas "Verk,mieloji", po to dueto pabaigoje vėl įsiaudrinama, šaukiantis keršto. Mantujos Hercogas - tipiškas savanaudis, kuriam svetimas žmogaus skausmas ir orumas. Geriausiai hercogo charakterį apibūdina jo paskutinio vaiksmo dainelė "Širdys mergelių". Poetinis ir moteriškas Džildos paveikslas susipina su dramatizmu, tragedijos nuojauta. Operos veiksmas paremtas dramatiniais kontrastais: tragišką prakeiksmo motyvą keičia puotos vaizdas, Rigoleto sielvartą, dingus Džidai, užgožia juokdariška dainelė "La-la". Paskutinio veiksmo kvarteto atlikėjai - Magdalena , hercogas,  Džilda, Rigoleto išlieka tų pačių charakterio bruožų, atskleidžiamų išraiškingomis muzikos priemonėmis. Operos premjera įvyko 1851m. kovo 11d. Venecijoje, La Fenice teatre, ir užkariavo pasaulio scenas.

RIGOLETAS

3 veiksmų, 4 paveikslų opera,
Frančesko Piavės libretas pagal Viktoro Hugo dramą "Karalius linksminasi"
 

  Mantujos hercogo dvare puota. Hercogas galvoja apie bažnyčioje pastebėtą gražuolę, bet tuo tarpu vilioja grafienę Cerprano. Kuprotas juokdarys Rigoleto, tarsi visiems keršydamas už jaunystėje patirtą suluošinimą bei pažeminimus, tyčiojasi iš grafo Ceprano, paskui iš grafo Monteronės, hercogui grasinančio kerštu už nuplėštą dukters garbę. Monteronė prakeikia Rigoletą. Juokdarys praranda ramybę dėl dukros, kurią laiko priemiesčio namelyje. Džilda nepasako tėvui apie bažnyčioje matytą jaunuolį. Hercogo papirkta tarnaitė įleidžia jį - pasivadinusį studentu - į namus.

  Manydami, jog Rigoleto gyvena su meiluže, dvariškiai sugalvoja ją pavogti. Sutikę juokdarį, sako einą vogti grafienės Ceprano, pakviečia ir jį. Užrišę juokdariui akis, jie išsineša merginą. Rigoleto, išgirdęs tolimą Džildos šauksmą, supranta, kas įvyko. Hercogas supykęs  - grįžęs į Džildos namus, jos neberado. Dvariškiai jam sako pagrobę Rigoleto meilužę. Hercogas supranta,kad tai Džilda ir skuba pas ją. Rigoleto grįžta į rūmus,tačiau dvariškiai kurti kupriaus širdgėlai. Atbėga Džilda; Rigoleto prisiekia. keršyti. Jis kreipiasi į paslaugas besiūliusį banditą,- tenužudo jis Hercogą. 

  Džilda mato jį flirtuojant su Magdalena, tačiau tebetiki mylimuoju. magdalenai patinka jaunas gražuolis. Vietoj jo ji prašo nužudyti pirmą pasibeldusį į duris. Džilda aukojasi - ji pasibeldžia į namelio duris. Sparafucile paduoda Rigoletui maišą su lavonu. Juokdario džiūgavimą nutraukia Hercogo dainelė. Rigoleto praveria maišą,- Monteronės prakeiksmas išsipildė.

Veikėjai:

Mantujos hercogas (t),
Rigoleto, dvaro juokdarys (bar),
Džilda, jo duktė (s),
Sparafucile, žmogžudys (bs),
Magdalena, jo sesuo (mcs),
Grafas Monterone (bs) ir kt. 

Ištraukos iš operos:

Quartet

http://www.youtube.com/watch?v=gUlLC6I_jgE

La dona e mobile

http://www.youtube.com/watch?v=8A3zetSuYRg

Caro nome

http://www.youtube.com/watch?v=L9HEMyUjtgg&feature=results_main&playnext=1&list=PLA123E11AC6D05193 

 

                                                            

Trumpai apie "Aida": opera   parašyta Egipto valdžios užsakymu Kairo italų operos teatrui Sueco kanalo atidarymo proga. Trumpą siužetą parašė egiptologas A. Mariette, remdamasis senovės Egipto šaltiniuose rastu pasakojimu. Platesnį tekstą parašė Paryžiaus Komiškosios operos direktorius C.du Locle, pagal  kurį ir buvo sukurtas operos libretas. Nutreukus po 1871m. gruodžio 24d. premjeros Kaire, teatre alla Scala "Aida" irgi sulaukia didžiausio triumfo. PO antro veiksmo Milano aukštuomenė Verdį apdovanoja auksu inkrustuotą dramblio kaulo dirigento lazdelę (babutą). Kompozitoriui 32 kartus buvo sukelta ovacija.  Pagrindinė operos mintis atskleidžiama orkestro griežiamoje įžangoje. Joje skamba dvi svarbiausios temos: Aidos (meilės) tema ir žynių tema, įkūnijančios meilės ir pareigos dramą. Pareigos tėvynės laisvei vedama, Aida priverčia mylimąjį išduoti savo tėvynę. Žyniai - Egipto išmintis ir valstybės ramstis. Radamesas supranta jam skirtos bausmės pagrįstumą ir atmeta Amneris meilę ir laisvės pažadą mainais už Aidą. Operos veikėjus lydi ne tik leitmotyvai (Aidos, Amneris, žynių, palydovo). Muzikos kalba turtinga, gausu polifoninių elemantų, rytietiško kolorito. opera pasižymi ypatingu melodijų grožiu. Ryškiausi operos muzikos epizodai: Radameso romansas ir pirmo veiksmo Aidos monologas, antro veiksmo iškilmingas choras ir karo maršas, ketvirto veiksmo Aidos ir Radameso duetas. Operoje svarbios iškilmingos eisenos, šokiai, dekoratyvios ir egzotinės masinės scenos, kurių fone vyksta asmeninė veikėjų drama. Po dramatinės kulminacijos opera užbaigiama lyrine scena. Tai būdinga daugumai Verdžio operų.

AIDA

4 veiksmų opera,
Antonio Ghislanzoni libretas

   Sužinojęs apie etiopų antpuolį, Radamesas svajoja tapti egiptiečių kariuomenės vadu. Jeigu jis laimėtų mūšį, paprašytų faraono atiduoti jam į žmonas nelaisvėje esančią Aidą, Amneris vergę. Jo noras išsipildo - žyniai paskelbia dievų valią,- kariuomenei vadovaus Radamesas. Aida meldžiasi už abu - savo tėvą. Etiopijos karalių, ir egiptiečių karvedį Radamesą. Faraono duktė Amneris taip pat myli Radamesą ir įtaria, kad Aida yra jos varžovė.

  Pasigirsta fanfarų garsai- tai nugalėję iš mūšio grįžta egiptiečiai. Tarp belaisvių yra ir Amonasro, Aidos tėvas, kuris neišsiduoda esąs karalius. Už pergalę faraonas Radamesui atiduoda į žmonas savo dukterį Amneris. Aida ir Amonasro lieka įkaitais. Prie Izidės šventyklos rengiamasi vestuvėms - Nilu atplaukia žyniai, Amneris palydovai, vergai sueina į vidų. Aida pasilieka, laukdama Radameso. Ji nori amžiams atsisveikinti su juo. Prie jos priena Amonasro - jis žino apie Radameso meilę Aidai ir reikalauja,kad dukra sužinotų iš jo, kuriuo keliu eis egiptiečių kariai į mūšį. Aida dvejoja, tačiau, išgirdusi pasakojimą apie nuniokotą tėvynę, sutinka. Pasimačiusi su Radamesu, Aida ragina jį bėgti drauge į Etiopiją,ir, prisiminusi tėvo prašymą, klausia apie būsimą mūšį. Vos tik Radamesas pasako karių planus, iš tamsos išnyra triumfuojantis Amonasro. Jaunuolį apima neviltis - jis išdavė tėvynę. Tai išgirsta ir Amneris. Aidai su tėvu liepęs bėgti, Radamesas pasiduoda žyniams.

   Veltui prie požemių atėjusi Amneris maldauja atsisakyti Aidos, žadėdama laisvę ir garbę - Radamesas dėl Aidos jau paaukojo garbę ir tėvynę. Žyniai skelbia žiaurų nuosprendį - palaidoti jį gyvą. Amneris prakeikia žynius. Aida įspėjo,kad taip bus nubaustas Radamesas- ji pasislėpė požemyje, kad galėtų numirti drauge su mylimuoju.

Veikėjai: 

Egipto faraonas (bs),
Amneris, jo duktė (mcs),
Aida, Etiopijos princesė (s),
Radamesas (t),
Ramfis, žynys (bs),
Amonastro, Aidos tėvas (bar) ir kt.

Ištraukos iš operos:

Marcia trionfale

http://www.youtube.com/watch?v=AssDQbaIP_I

Celeste Aida

http://www.youtube.com/watch?v=l_eWsuMekSw

O patria mia

 http://www.youtube.com/watch?v=xpy6GwJiQUs

                                                           

Trumpai apie "Falstafą": tai  paskutinė kompozitoriaus opera; jos premjeros dieną Verdis buvo beveik įpusėjęs 80-uosius metus. Puikus libretas pagal V.Šekspyro komediją "Vindzoro šmaikštuolės" bei "Henriko IV" kai kuriuos epizodus. "Falstafas"- antroji komiškoji Verdžio opera - nuo pirmosios (tai nenusisekusi "Karaliavimo diena") buvo praėję  beveik 53 metai! Per tą laiką Verdis sukūrė visus dramatinius savo šedevrus. Tačiau "Falstafas", jau seno genijaus kūrinys, yra toksai komiškosios operos šedevras, kokio nebuvo nuo V.A. Mocarto "Figaro vedybų", bei Rosinio "Sevilijos kirpėjo" laikų. "Falstafe" Verdi parodė stulbinančią kūrybinę vaizduotę, išradingumą, sąmojų, dvasios giedrą ir energiją. Premjera įvyko 1893m. vasario 9d. Milano teatre alla Scala.

FALSTAFAS

    Vindzoras, apie 1400 metus. Žinomas šelmis storulis seras Jahanas Falstafas tavernoje gurkšoja vyną ir užantspauduoja meilės laiškus dviems gražuolėms.

   Gavusios vienodus laiškus Alice Ford ir Meg Page nutaria pamokyti storulį. Tuo tarpu Falstafo pavaryti tarnai pasako apie savo pono užmačią Fordui. Jis apsimeta kažkokiu Fentanu ir seka įvykius.

   Vaišindamas Falstafą, tariamasis Fentonas sako įsimylėjęs misis Ford ir prašo Falstafo pagalbos. Tasai sako mielai padėsiąs,- misis Ford jam paskyrusi pasimatymą. Palikęs įtūžusį Fordą, Falstafas išeina ruoštis pasimatymui. Fordo namuose jau pasirengta. Tik Nanetai nelinksma - tėvas ją nori ištekinti už daktaro Kajaus. Falstafas negaišdamas ima meilintis Alice. Įsiveržia ir Fordas, ieškodamas Falstafo. Pastarasis lenda į skalbinių dėžę, kurią Alice liepia tarnui išmesti pro langą. Įdūkęs Fordas užtinka dukterį besibučiuojančią su mylimuoju Fentonu.

   Falstafas vėl šildosi tavernoje.Quickly atneša laiškelį nuo Alice, kviečiančios ateiti vidurnaktį prie senojo ąžuolo. Kažkada ten pasikorė medžiotojas Hernas, ir nuo tada ten vaidenasi. Falstafas persirengia, tuo medžiotoju,- ir jų pasimatymui niekas netrukdys.

   Vidurnaktį Falstafas ateina į pasimatymą. Šmaikštuolių tarnai, aprengti fėjomis, miškiniais, kaukais, apsupa vargšelį, jis graibo ir muša... Po to visi nusiima kaukes - Falstafas vėl pasijaučia apgautas. Fordas nusprendžia apvesdinti Nanetą su Kajumi, bet gudriųjų poniukų dėka vietoje Kajaus atsiduria Fentonas. Dabar jau juokiasi Falstafas - ne iš jo vieno pasijuokta.

Veikėjai:  

Seras Johanas Falstafas (bs arba bar),
Fordas (bar),
Alice, jo žmona (s),
Naneta, jų duktė (s),
Fentonas (t),
Misis Meg Page (mcs),
Misis Quickly (mcs) ir kt.

Ištraukos iš operos:

L'onore! Ladri

http://www.youtube.com/watch?v=yvOznlXoook

Reverenza

http://www.youtube.com/watch?v=iZj_ahxuQ1w

....

 http://www.youtube.com/watch?v=k-XcuPujX40&feature=related